Praėjęs šildymo sezonas buvo vienas brangiausių per daugelį metų. Užteko dviejų šaltesnių mėnesių, ir trumpalaikė biokuro rinka kainas iškėlė dvigubai. Šiandien Seimo komitetas, Energetikos ministerija ir biokuro gamintojai sutaria bent dėl vieno: didesnė poreikio dalis turi būti užtikrinta ilgalaikėmis sutartimis. Jei tai būtų bent pusė rinkos, tiekėjai galėtų planuoti, kaupti atsargas ir investuoti.

Su tuo sunku nesutikti. Bet diskusijoje trūksta vieno klausimo: kodėl patys biokuro gamintojai vengia ilgalaikių įsipareigojimų?

Ilgalaikė sutartis be ilgalaikės žaliavos – rizika, ne stabilumas

Biokuro gamintojas, pasirašantis metinę sutartį su katiline, įsipareigoja dėl kiekio ir kainos. Tuo metu jo paties žaliava – kirtimo liekanos, menkavertė mediena, šakos – dažniausiai perkama trumpalaikiais sandoriais iš dešimčių smulkių šaltinių: privačių miškų savininkų, sklypų tvarkymo įmonių, lentpjūvių. Privatūs miškai rinkai pateikia beveik dvigubai daugiau kirtimo liekanų nei valstybiniai, tačiau šis srautas yra fragmentuotas, nematomas ir neplanuojamas.

Pridėkime konkurenciją dėl žaliavos: baldų pramonė ir granulių gamintojai po šaltos žiemos Europoje perka agresyviai. Gamintojas, kuris pasižadėjo katilinei sausio kiekį, bet negali garantuoti, iš kur tą kiekį paims, rizikuoja savo įmone. Todėl jis renkasi trumpalaikę rinką – ne iš godumo, o iš savisaugos.

Kitaip tariant: problema ne katilinės sutartyje, o žaliavos grandinėje po ja. Kol gamintojas negali planuoti žaliavos į priekį, jis negalės planuoti ir pardavimų į priekį. Jokia taisyklė reguliuojamiems šilumos gamintojams to nepakeis.

Ką reikėtų keisti žaliavos sluoksnyje

Vietinės pasiūlos didinimas – teisinga kryptis. Bet kiekis be matomumo neduoda stabilumo. Reikia keturių dalykų:

  1. Matomumas. Gamintojas turi matyti, kiek ir kokios žaliavos bus prieinama jo spinduliu per artimiausius 3–6 mėnesius – ne tik VMU aukcionuose, bet ir privačiuose miškuose bei sklypų tvarkymo objektuose.
  2. Agregavimas. Smulkūs šaltiniai po 50–200 m³ atskirai gamintojui neįdomūs. Sujungti į srautą – jie tampa planuojamu kiekiu.
  3. Išankstinis rezervavimas. Žaliavos sandoris rugsėjį su pristatymu sausį. Tai ir yra „ilgalaikė sutartis“ – tik viena grandimi žemiau.
  4. Transporto planavimas. Kai rinka veikia „nuo ratų“, vežėjas žiemą tampa siauriausia vieta. Iš anksto suplanuotas maršrutas – pigesnis ir patikimesnis nei sausio skambučiai.

Šie keturi dalykai nereikalauja nei naujų valstybinių struktūrų, nei garantinio tiekėjo. Jie reikalauja infrastruktūros, kurioje žaliavos pasiūla ir paklausa matytų viena kitą anksčiau nei likus savaitei iki pristatymo.

Ką daro BioFluks

BioFluks yra medienos ir biokuro sandorių platforma, skirta būtent šiam sluoksniui: miško savininkas, sklypų tvarkytojas ar lentpjūvė paskelbia žaliavą su kiekiu, vieta ir prieinamumo terminu; gamintojas mato, rezervuoja ir suplanuoja transportą. Sandoriai gali būti sudaromi sezonui į priekį, o kilmės dokumentai (RED BP, EUDR) formuojami automatiškai – tai svarbu ir katilinei, kuri vėliau tą biokurą perka.

Mes nesiūlome pakeisti BALTPOOL ir nekomentuojame, kaip turėtų būti reguliuojami šilumos gamintojai. Mūsų teiginys paprastas: ilgalaikių sutarčių katilinėms atsiras tada, kai gamintojai turės ilgalaikę žaliavą. O ji prasideda miške.

Gamintojams

Jei jūsų įmonei žiemai trūksta žaliavos arba norite ją planuoti anksčiau nei rinka – parašykite mums adresu info@biofluks.lt: kokių kiekių, kokio spindulio ir kada. Renkame šią informaciją, kad pirmieji pasiūlos srautai platformoje būtų nukreipti ten, kur jų labiausiai reikia. Tiekėjus, pirkėjus ir vežėjus savo regione jau dabar galite rasti įmonių kataloge.